eretai diskutuojame, kiek detalumo nuotraukoms jau yra gana. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vizualinis turinys daugiausia žiūrimas mažuose telefono ekranuose, detalumo reikia nedaug. O spausdintose reklamose? Vėlgi, jos žiūrimos iš gana didelio atstumo. Meno galerijose - galbūt čia standartai aukštesni? Na, po paskutinio apsilankymo „MO“ muziejuje (2022 m. sausį), kuriame šiuo metu veikia fotografijų paroda, supratau, jog ir čia detalumas nėra labai aktualus. Turbūt ne veltui super detalių nuotraukų ir kokybiškų atspaudų poreikis nustumiamas į kažkelintą planą. Yra tiek daug aspektų, kas daro fotografiją gerą: spalvinis kontrastas, kompozicija, turinys laikmečio kontekste, asmeniškumai, tam tikros paralelės ar asociacijos, sužadinti jausmai ir t.t. Ir tik pabaigoje jos techninė kokybė - geriau jau užfiksuota neitin kokybiška “realybės iškarpa”, nei visai neužfiksuota. Tam tikromis aplinkybėmis to kokybinio perfekcionizmo privalu atsisakyti. Tuo pačiu negaliu paneigti, kad kokybę skirtingi kūrėjai įsivaizduoja skirtingai, skirtingose plotmėse. Nenoriu įtikinti, kad detalumas nesvarbu, priešingai sakau, kad labai svarbu parodyti aukštą lygį šiuolaikiniame medijų perpildytame pasaulyje, neužsidarant “fast fashion” madoje, ir gebėti fotografuoti su techniniu išprusimu.

Noriu papasakoti apie alternatyvų fotografavimo metodą, neneigdamas visų kitų geros nuotraukos elementų svarbos ir nenorėdamas įžeisti kitų kurėjų, kuriems "tobulumas" suprantamas visai kitose vietose. Metodas, kurį naudoju, leidžia sukurti ne tik ypatingai detalius vaizdus, bet ir pagal perspektyvą labai artimus žmogaus akiai: plataus kampo, vizualiai trimatiškus, tarsi užkrentančius ant žiūrovo, geometriškai taisyklingus. 

Kai pradėjau spausdinti nuotraukas dideliu formatu (1-2 metrų ribose), susidūriau su destruktyviu pikselių elgesiu smulkiose detalėse, tokiose kaip žolė, krūmai, plytos ir betonas, erzino nekokybiškas tolimų objektų spalviškumas. Fotografuojant plataus kampo objektyvais, šie "artefaktai" buvo ypatingai pastebimi. Negana to, šie objektyvai stipriai iškraipo vaizdą: ypač vertikales, nutolina arčiau esančius objektus, iškreipia proporcijas. Labai nemalonus jausmas, kai didelis printas  dviem trečdaliais kokybine prasme yra apie nieką. Šis metodas (vadinu ji “Puzzle Platform”) yra apie tai, kaip išspręsti visas paminėtas problemas su tam tikrais „bet“.

Kiek tikros, o ne pseudo išdidintos raiškos reikia poros metrų  printui? Tiesa pasakius, labai daug. Tiek daug, kad jokia šiuolakinė skaitmeninė kamera  VIENU KADRU to padaryti negali. Jokia. Nei mano turimas 61mpx pilno kadro fotoaparatas , nei 150mpx super brangus vidutinio formato „Phase One“.

Žinoma, galima apsiginkluoti dumpline didelio formato kamera ir išspręsti daugelį kylančiu problemų - tiek geometrijos, tiek ir detalumo. Bet teks fotografuoti analoginiu budu į skaidrę. Visgi šiuolaikiniame pasaulyje didžioji dauguma fotografų fotografuoja skaitmeninėmis kameromis, sąlyginai mažais sensoriais. Tas alternatvus, mano naudojamas fotografavimo metodas šiom kamerom ir skirtas. Tai metodas, kai sąlyginai mažo sensoriaus kamera, scena fotografuojama iš mažuų gabaliukų, naudojant teleobjektyvus: vaizdingiau tariant, tai tarsi delionė-puzlė. Negaliu vadinti to panoramine fotografija: rodau ne panoramą, o standartinio pločio sceną.. Skirtumas tik tas, kad naudodamas teleobjektyvus, sukuriu tūkstančių megapikselių nuotraukas.

‍
Šiuo metu, 2022-aisiais metais, kompiuteriai ir programinė įranga jau yra pasiekusi gana aukštą protingumo ir našumo lygį, dėl to, tokia fotografija tapo įgyvendinama (kalbu ne apie 5 ar 10 suklijuotų kadrų, o apie 200, 300 ar 500). Tokias nuotraukas puikiai suklijuoja „PTGui“ programa (yra alternatyvų, tačiau ši darbą atlieka geriausiai). Fotografavimui naudoju panoraminę galvą (Nodal Ninja M2 Giga), kuri padeda išvengti paralakso problemos ir palengvina klijavimo procesą. Paralakso problemą galima "patirti" labai paprastu eksperimentu: ištieskite prieš nosį pirštą, užmerkite vieną akį, tada atmerke ją, užmerkite kitą - pamatysite kaip pirštas pasislenka. Tai ir yra vadinama paralakso problema. Lygiai tas pat vyksta ir fotoaparato akyje, jeigu jis pakeičia poziciją xyz ašyse. Su panoramine galva šią problemą nesudėtinga išspręsti, tai yra, kad nebelieka „pasislenkančio piršto“ problemos, o klijuojant nuotraukas, visos linijos ir vertikalės tarpusavyje sutampa. Jeigu subjektas stipriai nejuda. Kad būtų galima tai realizuoti, būtina surasti naudojamo objektyvo nodalinį tašką - šviesos spindulių (fotonų) susikirtimo tašką objektyve, kuris turėtų būti visuomet statmenas objektyvo sukimosi ašiai. Įprastai tai yra trikojo centrinė ašis. Yra viena išimtis, kuomet nesudėtingai galima fotografuoti ir “iš rankos”. Tai fokusavimas į tolimus objektus, į begalybę. Specifinės įrangos naudojimas visais atvejais negarantuoja sėkmingos dėlionės, nes fotografuojant – skirtingas dėlionės kadro dalis skiria nemažas laiko tarpas: per ta laiką, scenoje esantys objektai keičia poziciją, juda; pvz.: medžių lapus judina vėjas, žolė “banguoja”, elektros laidai siūbuoja ir pan.., taip pat keičiasi ir scenos apsšvietimas (pirmą ir paskutinį dėlionės kadrus laiko intervale gali skirti nuo keliu minučių iki kelių valandų). Toks fotografavimas yra nemenkas iššūkis - bet su labai maloniu rezultatu.

"Puzzle Platform"

Ar verta? Kokie ribojimai egzistuoja taip fotografuojant? Jeigu tikslas yra spausdinti didelius muziejinio lygio darbus, tuomet vienareikšmiškai taip, juk siekiamo maksimalaus rezultato. Smalsumo dėlei taip pat labai rekomenduoju išbandyti šį metodą; jis tikrai gali būti naudingas pavyzdžiui tais atvejais, kai norima platesnio kampo nuotraukos, o tinkamo objektyvo neturite.  Esminis šio metodo ribotumas yra tame, kad jis tinkamas tik statiškiems objektams (be abejo, galima pirmiausia nufotografuoti judantį objektą, o vėliau jau “susirinkti” visą aplinką). Šį metodą nišiniu daro dar ir tai, kad naudojamos įrangos kaštai yra labai dideli: itin stabilus trikojis, panoraminė galva, ypatingai aštrūs teleobjektyvai be vinjetavimo, programinė įranga, galingą procesorių bei daugiau nei 100 gigabaitų operatyviosios atminties turintis kompiuteris. Vis dėlto, turbūt patys svarbiausi kaštai - tai paties fotografo  kantrybė ir gebėjimas savo vaizduotėje susikomponuoti pilną dėlionę-fotografiją. Padaryti netik kad detalią, išnaudojant šio metodo privalumus, bet ir gerą kitais aspektais fotografiją.